Iš prisiminimų Rokiškio scena ir užkulisiai

Vytautas Vajega

1952 m. pavasariop AMS pastatyto „Kurmelio“ sėkmė buvo man paguoda Rokiškyje. Buvo pavykę visai savarankiškai išspręsti visą eilę problemų. Tai buvo niekur nematyta pjesė, statyta nesikonsultuojant. O čia dar, ruošiant spektaklį Alytaus kultūros namų scenai, už nepakantumą falšui pagyrė Kauno operos režisierius Zauka. Didžiavausi, kad per 4 metus AMS tuščioje vietoje susibūriau kolektyvą, jį paruošiau ir, atsisveikindamas su Alytumi, parodžiau spektaklį, kuris buvo pripažintas geriausiu rajone. O juk ten kultūros namuose veikė V. Kirlio vadovaujamas itin stiprus dramos ratelis, beveik kas mėnesį duodąs gerai žiūrimą spektaklį. Ten nebuvo jokių intrigų, jokių užkulisių. Nemaža miesto mokytojų ir seminarijos mokinių vaidino AKN dramos ratelyje. Jeigu būčiau turėjęs daugiau laiko, tikriausiai ir pats būčiau ten dalyvavęs. Rokiškyje radau tikrą mokytojų saviveiklos epidemiją, bet daug blogesnes darbo sąlygas, negu per karą sugriautame Alytuje, kur Šaulių namuose buvo nebloga salė ir scena. O sveikas išlikęs Rokiškis teturėjo žemą Ščiukos kino saliukę, ir dar mažesnę gimnazijos, kur scena tebuvo tokia kaip AMS. Buvusiuose Pšezdzeckių palociuose, kur pokario metais buvo supilti grūdai, o pusrūsiuose laikomi gyvuliai, dabar dar vos tik kūrėsi muziejus, biblioteka ir kultūros namai. Iš už ąžuolinių grafo valgomojo, kuriame kadaise pietavo Liudendorfas, Smetona ir kitos asmenybės panelių dar tebebyrėjo avižos. Todėl Rokiškio kultūros namai vaidino gimnazijos salėje. Nuėjau pažiūrėti S. Kuzmienės režisuotos Rozovo pjesės „Jos draugai“. Nenusivyliau: kultūringas spektaklis – nepervaidinama, nesiplėšoma. Gal į vidinį personažų pasaulį giliau ir nemėginta skverbtis, bet saikinga ir santūru. Buitinis, ramus spektaklis, gal kiek žemesnio lygio negu Alytaus KN, bet malonus žiūrėti. Sekančią dieną pabandžiau šiuos savo įspūdžius papasakoti vakarinės mokyklos mokytojų kambaryje, tikėdamasis pritarimo. Tačiau niekas spektaklio nebuvo matęs… – Buvo ką čia žiūrėti…kultūros namus…ar mes nematę, ? – Tai ar mokytojai ten nedalyvauja? – Pijus tai dalyvavo, net režisavo. O kitiems ten nėra ko veikti. Įsivaizduok – ten ir Ostrovskį statė, ir Ibseno „Norą“… Kur jau mums ten iki tokių klasikos aukštybių, – ironizavo mokytoja Ruseckienė, prieš kiek laiko pati režisavusi gimnazijoje. Aš pasakojau, kad Alytuje visa saviveikla buvo mokytojų rankose, bandžiau įrodinėti, kad jie turi jausti pareigą ne tik dalyvauti, bet ir vadovauti mėgėjams, bet iš to nieko neišėjo. Buvau už tokį „patriotizmą“ tik sugėdintas. Mokytoja Ruseckienė, kuri visiems, ypač vyrams, mėgdavo „rašyti pažymius“, pareiškė, kad mano autoritetas po tokių kalbų jos akyse smarkiai kritęs, ji man berašanti tik 4. Kiti mokytojai, šiaip jau labai šnekūs, dabar savo nuomonės nepareiškė. Man knietėjo scena. Jaučiausi ne žemiau stovįs už tą, ką neseniai mačiau, bet sąlygų nebuvo, nes dirbau vakarais mokykloje, kurioje jokios saviveiklos nebuvo ir negalėjo būti. Gaila buvo Alytuje palikto darnaus kolektyvo, pikta, kad pakliuvau į tokias beviltiškas sąlygas. Tai kaip gi čia neįsijungsi į Rokiškio mokytojų saviveiklos karštligę: chorą diriguos A. Gradeckas, dramai vadovaus institute matytas Pijus A., o viso to organizatorius ir spiritus movens – direktorius Zenonas L., labai jau impulsyvus ir gabus žmogus… Nesvarbu, kad teks repetuoti po 3- čios pamainos, kartais net po 12-tos nakties. Nesvarbu, kad prisiminiau tą Pijų institute klaikiai blogai vaidinusį kažkokioje I. Lieškos pjesėje, kur veiksmas vyko pokario metais malūne… Nesvarbu, kad (matyt, Zenono iniciatyva) buvo parinkta aštraus siužeto, bet jokios literatūrinės vertės neturinti Pogodino pjesė „Misurio valsas“ iš „šaltojo karo“ laikų, „iki nuogumo demaskuojanti“ Amerikos rinkimų kampaniją, demokratų partiją, Fultoną. Pjesė, kurioje veikia visagaliai bosai, sukčiai, politiniai gangsteriai bei samdyti žmogžudžiai. Vienu žodžiu, tarybinis dramaturgas Pogodinas – „Kremliaus kurantų“ autorius, pačiais pasiučiausiais asmens kulto metais pylė ant buvusių sąjungininkų galvų viską, ką tik begalėjo rasti bjauriausio. „Misurio valsu“ – demokratų himno vardu pavadinta pjesė, šiaip jau turinti aštrų konfliktą ir neblogai sukonstruota, matyt, priklausė politinės satyros žanrui, žinoma, jeigu ją būtų statę aukštos kultūros profesionalai. O kas gi mums galėjo iš jos išeiti? Kodėl gi kaip tik ji buvo parinkta mūsų „dvasios vadovo“, kuris pats netikėjo tuo, kas čia buvo teigiama? Turbūt tik politinis detektyvas, arba dar blogiau – paskvilis, karikatūra…

O dirbome iš peties. Režisavo ne tiek Pijus, kiek energingasis Zenukas, kurio vaizduotėje buvo pilna detektyvinių ir kriminalinių romanų situacijų. „Slengu“, žargonu besipuikuojantieji herojai neturėjo poteksčių, todėl energingai čiuožėme paviršiumi. Nebuvo nei įdomesnės formos, nei sumanymo. Laikėmės Pogodino remarkų, ir to užteko. Vienu žodžiu, patys iš savęs šaipydamiesi, ėjome tuo keliu, kaip prieš 8 metus, kai statėme iš Lauciaus „Signalo“ sufabrikuotą „Ženklą iš griuvėsių“. Aš vaidinau patį didžiausią siaubą – gaujos vadą bosą ir „politinį banditą“ Tomą Brauną. Kad būčiau klaikesnis, „apšlubau“, įsitvėriau storą bambukinę lazdą savo rinkiminiams priešams respublikonams tvatinti. Mūsų Zenukas buvo „rafinuotas katorgininkas“, Sorbonos ir Kembridžo auklėtinis, „sukčių ir banditų karalius“ Džonis Dženaris. Taip jau savo herojus charakterizavo autorius. O jau „samdytas žmogžudys“, smagiai leidžiąs poilsio dieneles „Čikagos banditas“ Gargota buvo fizinio lavinimo mokytojas Šimaitis. Matyt, dėl to, kad jis dar iš prieškarinio Kauno buvo atsivežęs ir mokėjo pademonstruoti įžūlią fizionomiją, išorinį abejingumą ir ironiją. Tai jis turėjo linčiuoti negrus, kišenėje pūpsančiu parabeliu šalinti iš kelio Braunui nereikalingus žmones. Kaip matote, papuoliau į kompaniją „nie vielką, no požotną“… Direktorius Zenukas buvo užsidegęs vaidyba, energingai organizavo repeticijas (kartais net pamokų sąskaita), per du mėnesius darbas buvo beveik baigtas, o jis pats, būdamas gabus, lengvai įsisavino „slengo“ žargoną, mokėjo beveik visų 14 veikėjų žodžius. Premjera, kuri turėjo ant menčių paguldyti kultūros namus, įvyko dar prieš Naujus metus. Kaip pavyko, nežinau. Atsimenu tik, kad buvo labai sarmata: ir tokiame paskvilyje vaidinti, ir tokio „šaunaus“ kolektyvo nariu būti. O čia dar kilo konfliktas su buvusiu direktorium Janulioniu. Zenukas, negaudamas skolintam prožektoriui lempos, lengva ranka išsuko tokią pat lempą iš prieškarinio vokiško mokyklos epidiaskopo, pirkto kadaise už nelengvai įgytus tėvų komiteto pinigus, ir įsuko minėtan prožektoriun. Menkai aušinama lempa, žinoma, greitai perdegė. Kadangi naujos lempos nebuvo, tai mokykla liko be epidiaskopo. Buvęs direktorius, šiaip jau labai aukštos kultūros žmogus, bet kiek įtarus, iš to padarė didžiulę tragediją ir, matyt, apskundė buvusį savo mokinį kažkur aukščiau… Į visą mūsų kolektyvą ėmė žiūrėti vos ne kaip chuliganų šaiką… Štai, dėl ko džiaugiausi, kad Alytus toli, ir mano buvę kolegos nesužinos, kur aš papuoliau. O man buvo sarmata ir apmaudu. Bandžiau savęs klausinėti, ar galėjo kas nors panašaus atsitikti Alytuje, Pasvalyje. Tur būt – ne. Ten buvo kitoks mokytojų kolektyvas, kitaip buvo žiūrima į mokytojo darbą ir asmenį. Man protas sakė, kad nereikėjo susidėti su šita kompanija, o širdis traukė… prie scenos. Be to, bėgti jau buvo per vėlu, nes buvome pradėję repetuoti „Gyvenimą citadelėje“, kurioje gavau profesoriaus Myjlo vaidmenį. Ši estų dramaturgo Jakobsono pjesė tuomet buvo gana populiari: 1947 m. ją buvo pastatęs Telšių teatras. 1947 – Kaune Radzevičius. Panevėžyje – Miltinis. Populiariausias buvo Miltinio pastatymas, kurį mačiau Vilniuje dar studijų metais. Greičiausia ir mūsų režisierius Pijus jį buvo matęs. Todėl nereikėjo ieškoti nei savo sprendimo, nei žanro problemų nekilo. Juk ir čia buvo ne kas kitas, kaip tas pats politinis detektyvas, juk ir čia reikėjo „demaskuoti“ profesoriaus šeimoje lizdą susisukusius ir jo žmoną viliojančius nebaigtus mušti estų esesininkų likučius, pasiruošusius bėgti su prisigrobtais auksinių dantų lagaminais… Jeigu ne kultūringas panevėžiečių pastatymas psichologinio realizmo kryptimi, gal ir iš šitos pjesės būtų išėjusi sukarikatūrinta satyra. Bet, kuo tiksliau kopijavome panevėžiečius, spektaklis, galima sakyti, visai neblogai pavyko. Susilaukėme nemaža rokiškiečių, nemačiusių originalo, plojimų. Jautėmės padarę didžiulę pažangą.

Visą straipsnį skaitykite žurnale „Prie Nemunėlio“

Publikuota 2015 06 18

Kažin ar ką tame sezone (1958/59)  būčiau bedaręs, jeigu ne to paties Lapinsko „apreiškimas“, girdi, Rokiškyje steigsis teatras… Nenorėjau tikėti. Kad  taip Ukmergėje ar Alytuje, o jau Rokiškyje? Netrukus paaiškėjo, kad ne teatras, o liaudies teatras. Bet koks tas liaudies teatras, kas jo artistai, kur jo patalpos, kur lėšos, – neaišku. Koks sunkus darbas, koks nepaslankus jo ūkis ir įranga. Bet ko tik pas mus nebūna. Kad ir su tuo Stalinu.

Pirmasis liaudies teatras — Rokiškyje

„Jau 20 metų prabėgo nuo tos dienos, kai iš senosios kultūros namų salės tribūnos, dalyvaujant daugybei svečių, aidint aplodismentams, LTSR kultūros ministerijos atstovas Vyt. Jakelaitis po „Petro Kurmelio“ spektaklio perskaitė šviesios atminties kultūros ministro Banaičio nusirašytą kultūros ministerijos nutarimą:

Remiantis Liaudies teatrų nuostatais, Rokiškio kultūros namų dramos  kolektyvui už ilgametę veiklą ir pasiektus kūrybinius laimėjimus suteikti liaudies teatro vardą

LTSR kultūros min. J.Banaitis“.

Taip skamba J. Kavoliūno kurtas įrašas memorialinėje RLT knygoje RLT dvidešimtmečio proga. Ką gi – sklandu, gražu.. Tik kaži, ar viskas teisinga. Pirmiausia – jokio Jakelaičio atidaryme nebuvo. Vietoje jo buvo Pečiūra. Ir toliau rašydamas, aš stengsiuos nekartoti to, kas dabar, jau po 30 metų, malama, o pasakosiu tą, ko nerašoma.

Po to Lapinsko šnekalo kokį mėnesį ar du aš nieko panašaus nebegirdėjau. Po to pasigirdo kitas šnekalas! Atseit, einame į komunizmą, profesionalūs teatrai ir kitas menas turės išnykti, o mėgėjiškasis menas pakils iki tokio lygio, kad auklės tarybinius žmones. Jaunoji karta jau komunizme gyvens… Juk ir moralinis kodeksas jau pakabintas…

Ne per daug mane nudžiugino ir nuliūdino  labai jau skeptiškas pokalbis su Balaišiene-Nevidomskiene-Gavėniene, kai tik prieš kokį mėnesį buvau išėjęs iš tubdispanserio su užlopytais plaučiais ir nuo streptomicino svaigstančia galva. Man svarbu buvo, gerai paruošus atjaunintą kolektyvą, gauti įdomią pjesę ir pastatyti ją taip, kad  žiūrėdamas pro plyšį į publiką, matyčiau veiduose tą, ką ir norėjau matyti. Čia ir yra pats didžiausias atlyginimas. O ar ten jie matys paprasto dramos ratelio, ar liaudies teatro, ar profesionalų  pastatymą,– tas visai nesvarbu. Kartais ir profesionalų nėra ko žiūrėti.

1959 metų pradžioje spaudoje pradėjo rodytis straipsniai, kad smulkūs dramos rateliai nebepatenkina išaugusių darbo žmonių poreikių, kad reikia aukštesnės saviveiklos formos, pastovių kolektyvų, turinčių aukštesnio idėjinio-meninio lygio repertuarą, meninį ir administracinį vadovus… Nesunku buvo susigaudyti, kad čia iš aukščiau „nuleistas“ požiūris tarp to, kas buvo ir kas bus. Labai jau nedidelis tas skirtumas.

Kovo mėn. staiga iškviečia mane Vilniun į Liaudies kūrybos rūmus: mūsų nuomone Rokiškyje galima įsteigti liaudies teatrą – senos tradicijos, aktyvūs dramos rateliai. Ir kultūros namų ir miesto mokytojų, ir Obelių mokyklos, ir Juodupės fabriko, ir Duokiškio mokyklos.

– Ką gi – ačiū už gerus žodžius. Bet čia reikia dar kažko daugiau?

– Taigi, kad reikia, ir nemažai, būtent:

  • Priimti vidaus tvarkos taisykles. Štai jų
  • Išrinkti LT tarybą ir jos biurą,

3)Taryba turi prašyti vykdomojo komiteto, kad tas prašytų kultūros ministrą suteikti tam jūsų dramos rateliui LT vardą,

4) Taryba turi sušaukti steigiamąjį teatro susirinkimą liaudies teatro uždaviniams ir veiklai aptarti,

5) Paruošti ir parodyti gerą spektaklį, vertą LT vardo .

Iki vasaros pradžios susimaišė šita visa tipinga tarybinė biurokratinė košė vienan gniutulan, iš kurio kyšojo tik paskutinis „reikia“ – būtent,  gero spektaklio. O iš kur aš jį paimsiu, kad man nuo tų vaistų dozių dažnai tik kaukt norisi. Nepasitaręs su savo vaidilomis, negalėjau pasakyti nei „taip”, nei „ne“ . Matydamas, kad abejoju, koridoriuje mane pasivijo buvęs dėstytojas Vengris.

– Nebūk mažas, broleli, turi gerą vardą, gerą kolektyvą. Pats mačiau ir tavo „Kurmelį“, ir  mokytojų pastatymus. Neprapulsi. Pats naujasis kultūros ministras yra tos nuomonės, kad jeigu jau kam verta suteikti tą vardą, tai visų pirma Rokiškiui.

– Žiūrėk tu man, kokios jūs geros nuomonės apie mus. Tik iš kur man tą gerą spektaklį paimti, kad aš beveik visą pusmeti nedirbau?

– O to paties „Kurmelio“ negali parodyti? Juk gerai pastatei…

– Tas buvo prieš pusantrų metų. Bet kad vienas jo inscenizatorių „už balos“ išrūko, o kitą pas baltas meškas nuvežė!…

– Nieko, broleli, aš pats iš ten grįžau. Rašykit, kad pjesė pagal Žemaitę. Tik skubėkit, kad kiti už akių neužbėgtų.

Padrąsintas tokio autoriteto, ėmiau galvoti, kad galgi ir įmanoma tai padaryti. Kol parsibaladojau namo, gerai įsiskaičiau ne tik tas vidaus tvarkos taisykles, bet ir kitus 4 prisakymus. Ir ne tokie baisūs pasirodė. Juk čia svarbiausia sušaukti vaidilų susirinkimą, priimti taisykles ir išsirinkti tarybą, kuri visus organizacinius darbus ir darys. O man liks, nors pats sunkiausias, bet visdėlto kūrybinis darbas  atnaujinti „Kurmelį“. Kadangi pagrindiniams vaidmenims naujų žmonių ieškoti nereikia, per du mėnesius galima padaryti ne taip sunkiai.

Taip ir padarėm. Susirinkimas, ypač seniai, didelio entuziazmo nerodė: „Kokį čia velnią sugalvojo? Kam čia mus glosto? Kad tik uodegos neįkišus!” Tik jaunimas su Daniūniene buvo entuziastingai nusiteikę… Priėmėm ir tą taisyklių projektą, tik gerokai nušvelninom, nes buvo toks, kad net juokas ėmė.

Tarybą išrinkom su partkomo darbuotoja Versloviene priešakyje. Biuras, t.y. Verslovienė, Puluikis, Vajega, Kavoliūnas ir Petronis, subiuro ir ėmė kelti triukšmą. Balandžio viduryje sušaukė steigiamąjį susirinkimą, į kurį pakvietė ne tik Jakelaitį , bet dar Panevėžio teatro direktorių Didžiariekį ir patį Miltinį. Verslovienė dar ir Obelių mėgėjus pakvietė. Visi žavėjomės dideliais užmojais. Net Miltinis buvo optimistas. Vadovams reikia intelekto, o  vaidiloms  entuziazmo. Net kažką panašaus ir Prancūzijoje girdėjęs… Jo teatras šefuosiąs mus, kiek tik galėsiąs.

Paskutinis į tribūną, įkėblino L. Giros kolūkio pirmininkas Šlikas,  apsiavęs didžiuliais purvinais guminiais batais, pusėtinai susivėlęs ir neabejotinai pagėręs. Kaip ir visada, kiek burbuliuodamas išdėstė pačias pesimistiškiausias, bet nepasakyčiau, kad neteisingiausias mintis. Viskas, kas buvo kalbėta iki jo, atrodė kaip koks limonadinis šiupinys, o jis perpylė tą maudynę karčiu, bet stipriu samagonu. Atseit,– kuri teatrą, tai turėk iš ko. O jūs jau baigiat išvalkioti, kas buvo nupirkta. Kur gi gausit speclėšų dviems etatams, jeigu vienam neužtekdavo? Kaip gi jūs suklijuosit į vieną 3 kolektyvus? Ne tik režisieriai, bet ir artistai akis išsidraskys! Kas gi vežios obeliečius ir Kavoliūną kiekvieną vakarą į Rokiškį repetuoti? Dar kažką nelabai gražaus nuburbuliavo apie Kuzmienę, šį kartą jau po flirto nebe su muziejaus direktorium, o su mano artistu Viliumi išėjusią dekretinių atostogų. Ir užbaigė nei šiaip nei taip – ne tai linkėjimais, ne tai apgailestavimais. Vos Verslovienė iššlavė tas jo padriektas šiukšles. Vėl pakvipo limonadu. Verslovienę, mane ir Kavoliūną dar nufotografavo šalia jo įžymybės Miltinio ir jo teatro direktoriaus, kad to susirinkimo nuotrauka patektų į spaudą ir tuo pačiu į istoriją. Obeliečlai, lyg norėdami pagrįsti savo pretenzijas į LT, suvaidino Mackonio „Piršlius“, bet jų Miltinis nebematė. Jį partkomo transportas jau buvo išvežęs į Panevėžį.

Per 30 metų vos ne viskas, ką kas pasakė tame susirinkime, išdilo. Liko tik Miltinio ir Šliko mintys. Miltinio, kad jis tada tik ką buvo grąžintas į sceną, o Šliko, kad vienintelis pasakė teisybę.  Ir tik dėl to, kad buvo išgėręs. Jo burbuliavimas daugiau svėrė negu kitų kalbos krūvon sudėtos.

Kurmelio atnaujinimo darbą pradėjom apie balandžio 15. Įvesti naują Marcę ir Janikę nebuvo sunku. Žinojau, kad paraidžiui atkurtas spektaklis neskambės. Reikia naujos traktuotės. Pats Kurmelis turėjo I ir II veiksme būti lengvesnis. Pranuką norėjosi padaryti tokį, koks jis girtam Kurmeliui per Simajudo atlaidus atrodė:  „tikras velnias, tik klernetos į dantis trūksta“. Juk jis Kupstį iš vietos išėdė…Tačiau ir dabar Kondrotai nepasidavė… Kurmelį „lengvinau“ remdamasis St. Šalkauskio nuomone, kad jame įkūnytas lietuvio rytietiškas pasyvumas, nesugebėjimas paimti likimo į savo rankas, delsimas, „pamatysime toliau“. Tik jis man visdėlto išeidavo kiek komiškas. Kuo toliau, tuo labiau.

Per   2 savaites pasiekėme prieš 2 metus buvusį lygį. Kadangi šefai buvo žadėję padėti, o Surkevičienė jau skambino, ar jie tęsi pažadus, pats veždamas pagrindinį vaidmenį, per daug ir nesistengiau ką nors išrasti. Be to, pačiam reikėjo ir daugelį dekoracijų susikalti. Kultūros namai buvo bejėgiai. Šliko nebebuvo. Gerai dar buvo, kad liko kiek jo privežtų lentų, lotų ir drobės. Dar ir štelverkas, nors gerokai išjodytas tebeveikė. Dailininku kvietėme kūrybingą mokytoją J. Zibolį, bet jis pasakė: viskas arba nieko. Kadangi nebuvo iš ko tą „viską“ padaryti, tai liko tik „nieko“. Gerai dar, kad vadovavo dekoracijas keičiant.

Po gegužės švenčių Miltinis, matyt, bombarduojamas iš Vilniaus, atsiuntė mums padėti Vaclovą Blėdį, kuris apsigyveno viešbutyje. Pradėjome repetuoti vos ne kasdien. Peržiūrėjęs, kas mūsų padaryta, įsiskaitęs inscenizaciją ir patį apsakymą, jis iš esmės sutiko su mano traktuote, bet Pranuko velniu versti nepatarė, nes griūsiąs pačios Žemaitės požiūris. Nors su tokia jo logika nesutikau, bet nesipriešinau. Su juo tiesiog susidraugavome. Toks judrus, toks nuoširdus žmogelis! Kaip spirgas – tik laksto, tik čirškia. Mandagus, taktiškas. Ką nors sumanęs, visuomet atsiklausia, ar aš su tuo sutiksiu. Mano vaidilos renkasi 7- 8 val. po darbo. Blėdis susirūpinęs, kas čia yra, kad mes taip nerūpestingi, kodėl nedirbame ištisą dieną. Panevėžiečiai šefavo ar ne 2 savaites. Savaitę Blėdis, kitą – Vitkus. Greitino I, II, III veiksmų tempo-ritmą, įvedė keletą naujų mizanscenų. I v. užsigulusios ant tvoros 4 merginos erzina Janikę. Blėdis ant tvoros pakabino tiek pat puodynių. Atseit, tų merginų galvos kaip puodynės, piršlybas pragiedrino, papildamas ant Kupsčių stalo miltų. Gorys tekšt kepure į miltus, visi čiaudėti ima. Atseit Gorio planas apvesdinti savo  sūnų Marce — visiems kaip varlė išvalgytoje sriuboje. Bevėpsančiam į Marcę Pranukui Kupstys duria lazda užpakalin, atseit špygą gausi, būsimas žente. Blėdis taip čia ir bandė prabilti režisūros kalba. Jis kalbėjo panašiai kaip aš – labai kukliai. Pripažino, kad kurmelynėn besiveržiančios Kupstienės lipimas per tvorą – vykusi mano mizanscena, tada ir mano vaidilos patikėjo, kad pakopa padaryta ne jiems varginti. Paskutinieji veiksmai liko netaisyti. Blėdžiui atrodė, kad vizijos miške bus sunkiai man įkandamos. Viso jų gylio ir jis neatkasė. O V veiksmą pripažino esantį be  priekaištų.

Padėjo Panevėžys ir dekoracijomis: pakabino didžiulio, vešlaus miško peizažą. Labai panašu buvo, kad toks miškas suėdė ne tik „Kurmį“, bet ir Kupstį… Neturėjau tą pavasarį laiko pabūti gryname ore. Gerai dar, kad taryba ir plakatus bei programas spausdino, ir vaišes ruošė. Nemaniau, kad čia toks didelis triukšmas bus: ir buvęs karo korespondentas žydas Levinas fotografuoja, ir įvairūs korespondentai neatstoja. Tai kad garsūs žmonės pasidarėm. Dar ir studijų draugas L. Stepanauskas užsuko. Net juokas ėmė…

Atidaromojo spektaklio metu (1959. V. 30, šeštadienį) buvo labai karšta,  į veidus plieskė kino prožektoriai, tarškė kameros. Sveikinimus atsiuntė AT deputatas Mieželaitis (tik įsivaizduokit!),  J. Baltušis – pats liaudiškiausias rašytojas kupiškėnas. Dramaturgai Gricius ir  Miliūnas.  Matyt, pašonėn kumštelėti, savo delegatus atsiuntė taip pat liaudies teatro vardo besiekią anykštėnai ir švenčionėliškiai. O tikrieji krikšto tėvai buvo Liaudies meno rūmų ir Panevėžio teatro atstovai. Kuo iškilmingiausios  kalbos, kuo didesni glėbiai gėlių!  Tai padirbėta Verslovienės! Bijojau, kad nepataikysiu ir padėkoti, dar nespėjęs nė grimo nusišluostyti… Už tai Kavoliūnas skambių žodžių nepagailėjo. Jam jų  nestinga. Man atrodė, kad čia ne kas kitas, kaip dar vienas „Kurmelio“ veiksmas, labai jau panašus į muilo burbulą. Gal iš vienos pusės nors ir ne „genialaus“, bet rimto mūsų darbo įvertinimas, ir ne tik mūsų, bet ir visų panašių mėgėjų, kurie dar caro laikais vaidino klojimuose. Buvo plojama gal ir ne mums, bet tam nusiteikimui, kuris juos, o dabar ir mus atvedė į sceną. Gal tada tokia mintis ir buvo atėjusi svečiams ar mums, kurmeliečiams, bet taip kalbėti laikas dar nebuvo atėjęs.

Po spektaklio – balius mediniame parapijos name, kur anksčiau vaidindavo, kur dabar aludė ir kulinarija. Kai ėjome namo, jau aušo prasidedančios  vasaros rytas. Kiek numigę – vėl į kultūros namus filmuotis. Jau sustatyti prožektoriai, nutiesti bėgiai, išrikiuotos kameros. Kino studija jau iš vakar matyto spektaklio išrinkusi jai patikusias vietas ir sudariusi kokio pusvalandžio montažą: piršlybos, „sūdna diena“ kurmelynėje, Kurmelis miške, kurmelynės „okupacija“ ir Kurmelio apmaudas. Kai montažo režisierius išdėstė, ko jis nori, man atrodė, kad čia kokių 2 valandų darbas. O kai pradėjo filmuoti, pamatėme, kad įkliuvome visai dienai. Kol tą savo aparatūrą perstato, kol apšviečia, kol iš naujo tą gabalą peržiūri, kol uždeda kasetes su filmo juosta… Motoras! čirrrr… Stop! Dublis! Kokia griozdiška, kokia netobula ta filmavimo aparatūra!.. Gal tik tarybinė tokia?

Kokios kantrybės reikia kino artistams! O kad po kiek laiko žiūrėjome tą kino žurnalą! Kad didžiavomės!  Žiūrėkit – mus rodo kine. Rokiškiečiai ne tiek filmo, kiek žurnalo ėjo žiūrėti.

Gaila, kad jis neišliko. Įdomu būtų pažiūrėti to, apie ką dabar, po 30  metų kalbama, jog buvo padaryta taip, kad oho. Štai ir Liaudies meno rūmų dramos skyriaus vadovė rašė 1967 metų VIII mėn. „Tiesoje“, kad mūsų spektaklis „nebuvo pralenktas vėlesniais šio teatro spektakliais“.

O tada kažkuris iš svečių, rodos, Vengris pasakė, kad, girdi, žiūrėk: jie scenoje ne vaizduoja, o gyvena… O ir Gradeckas savo diplominiame darbe įrašė, kad aš Rokiškio scenos mėgėjus „pakėliau į aukštesnį lygį“, štai, kur aukščiausi mūsų darbo įvertinimai! Didesni už tas išpūstas iškilmes ir žymūnų bei nusipelniusių vardus. Reikia gerų spektaklių, o ne tų skambių vardų!

Girkite, kaip beišmanydami, o aš žinau, kad miško scenos neišvežiau (turbūt dėl to, kad neatkasėm potekstės), kad Virbas moralizavo, kad Janikė su Pranuku buvo netikri – tik klierikai, o ne jauni žmonės. Tiek to. O tą pavasarį,– kad aš esu paskirtas režisieriumi- pedagogu, o Kavoliūnas – vyr. režisieriumi. Matyt už tai, kad jis partinis, kad jo tėvas – stribas, o mano tėvai buvo išvežti į Sibirą. Išskyrus tą kalbą, kitų nuopelnų iš jo pusės nebuvo. Tiek to, galvojau: tas ne tiek svarbu. Kad tik galiu dirbti, kas man prie širdies. Susitarėme, kad režisuosime pakaitomis.

Iš Vytauto Vajegos prisiminimų rankraščių

TEATRO FOTO GALERIJA

Pirmųjų teatro gyvavimo metų fotoarchyvas menkas. Kelios spektaklių nuotraukos, aktorių portretai. Tai suprantama – nelabai buvo nei kam, nei kuo fotografuoti. Vėliau nuotraukų vis daugėjo. Atsirado fotografijų ne tik iš spektaklių, bet ir iš repeticijų, gastrolių, teatro užkulisių. Dabar, kai visi gali ir moka fotografuoti, užfiksuotas vaizdas, regis, nebeturi tokios vertės, bet sulig kiekvienais metais darosi vis vertingesnis. Kuo senesnė nuotrauka, tuo ilgiau norisi į ją žiūrėti, atkuriant nepažintą gyvenimą ir primirštas akimirkas.